Vieno pastato istorija vienoje seniausių Šilalės miesto gatvėje

Mano susidomėjimą patraukė Šilalėje, Vasario 16-osios gatvėje stovintis namas, pažymėtas 9 numeriu.

Pradėjau ieškoti informacijos knygose, archyvuose, straipsniuose, pasižiūrėjau, ką galima rasti ir interneto platybėse. Netgi pasitelkiau dirbtinį intelektą: pagal pastato nuotrauką pabandžiau rasti analogiškų statinių, tikėdamasi naujos medžiagos iš man dar nežinomų archyvų.

Taip pat man pasisekė, kad šiame pastate gyvena mano kolegė, kurios paprašiau peržiūrėti turimus namo dokumentus, pasikalbėti su kaimynais. Mane domino tiek statybos metai, taipogi, kas čia veikė, gyveno.

Pati ne kartą apėjau šį pastatą, užfiksavau pastato detales. Man jis ir toliau lieka vienu gražiausiu pastatu mieste. Tuoj papasakosiu, ką sužinojau ne tik apie šį namą, bet ir apie gatvę, kuriame jis stovi.

Vasario 16-osios gatvė – viena seniausių mieste

Šilalėje turime 66 gatves. Anksčiau nebuvau sau uždavusi klausimo, o kuri gatvė seniausia Šilalėje? Panašu, kad tai bus Vasario 16-osios gatvė. Natūralu, nes žmonės kūrėsi šalia vandens telkinio – prie Ašučio upės, kurį mes dabar vadiname Šilalės miesto tvenkiniu.

Ši gatvė ne kartą buvo pervadinta. Yra žinoma, kad ji buvo Vaistinės gatvė, mat šioje gatvėje veikė Juliaus Greimo įsteigta vaistinė, kurios savininkas nuo 1897 metų buvo visiems šilališkiams gerai žinomas Simonas Gaudėšius. Jis – Šilalės miesto patriarchas: įkūrė dabartinę Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją, ugniagesių draugiją, buvo Šilalės valsčiaus narys. Vėliau vaistinę perėmė jo sūnus Vaclovas Gaudėšius, kuris netgi vedė tos vaistinės padėjėją. Bet visgi reikia pasakyti, kad iki šiol nėra išlikę patikimų šaltinių, kur galėjo stovėti S. Gaudėšiaus vaistinė. Taigi, apibendrinant, tikriausiai niekam nekyla abejonių, kodėl ši gatvė turėjo Vaistinės pavadinimą.

Sovietmečiu Vaistinės gatvė buvo pervadinta į Liepos 21-osios gatvę. Ji turėjo tikslą priminti apie tai, kad 1940 metais liepos 21 dieną marionetinis „Lietuvos Seimas“ paskelbė Lietuvą Sovietų Socialistine Respublika ir paprašė priimti ją į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Tačiau 1989 metais, prasidėjus Tautiniam atgimimui, vietinėje spaudoje miestelėnai jau buvo kviečiami teikti pasiūlymus dėl gatvių pavadinimų. Tarp jų – nemažai pasiūlymų grąžinti senuosius vardus gatvėms.

S. Statkevičienė rašė: „Nepiršdama savo nuomonės, manyčiau, kad Vaistinės gatvės pavadinimas nekeistinas į jokį kitokį dėl to, kad ji mena buvusios vaistinės kūrėją – Simoną Gaudėšių, kurį labai gerbė ir mylėjo miestelio gyventojai, kuris labai daug nusipelnė Šilalės miesto kultūrai. <…> toks gatvės išsaugojimas būtų kuklus paminklas gero žmogaus atminimui“ (citata iš straipsnio „Ar vaikščiosime senosiomis miesto gatvėmis“, 1989 m. vasario 14 d., laikraštis „Artojas“).

Netgi buvo siūlymų, jog Liepos 21-osios gatvė galėtų vadintis ir S. Gaudėšiaus vardu. Neturiu tikslių duomenų, bet greičiausiai apie 1990 metus, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gatvei suteiktas Vasario 16-osios pavadinimas. Tikėtina, kaip stipri atsvara prieš tai buvusiam pavadinimui su siekiu pažymėti 1918 metų vasario 16 dieną, kai Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę. Šis pavadinimas išlikęs iki mūsų dienų.

Valstybės saugomas namas – buvusi liaudies mokykla, o dabar – gyvenamieji būstai

Kai jau šiek tiek žinome apie Vasario 16-osios gatvę, metas papasakoti apie namą, kuris pažymėtas 9 numeriu.

Dabartinių savininkų dokumentuose pastatymo data yra 1895-ieji. Tačiau gali būti, jog pastatas kur kas senesnis, skaičiuojantis savo istoriją nuo 1880 metų. Tai yra vienintelis pastatas Šilalės mieste, kuris yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Taigi, jis – nacionalinė vertybė.

Šis pastatas, panašu, buvo statytas, kaip pradinė (vadinamoji liaudies) mokykla. Kaip teigiama rašytiniuose šaltiniuose, tai buvo tipinis tokios mokyklos pastatas, kuris išliko iki mūsų dienų.

Pradžioje mokykloje mokėsi skirtingo amžiaus berniukai: maždaug nuo 8 iki 18 metų. Ją reikėjo lankyti tris žiemas. Vienu metu galėjo mokytis apie 70 mokinių. Tačiau tuos tris skyrius baigti buvo labai sunku, nes buvo mokoma tik rusiškai. Pasakojama, kad kalbėti lietuviškai buvo griežtai draudžiama tiek pamokų, tiek pertraukų metu. Atlaisvinimai dėl lietuvių kalbos įvesti nuo 1905 metų. Tuomet lietuviškai dėstytas religijos dalykas ir jau buvo galima lietuviškai kalbėti ne pamokų metu.

1915 metais vokiečiams okupavus Šilalę, mokykla buvo uždaryta, o joje įsikūrė kaizerio kareiviai.

1919 metais Nepriklausomos Lietuvos valdžia atkūrė pradinę mokyklą, kurioje vyravo jau lietuvių kalba.

Pokario metais čia buvo mokyklos bendrabutis.

Šiuo metu pastate yra atskirti privatūs butai, kurie priklauso skirtingiems savininkams.

Rima Norvilienė, gidė ir „Negirdėti faktai apie Šilalę“ įkūrėja

p.s. Ačiū mokytojai ir muziejininkei Aušrelei Baublienei (Vlado Statkevičiaus dukrai) už suteiktą kraštotyrinę medžiagą ir nuotraukas, o Vilmai Stancelienei, dabartinei namo gyventojai – už informaciją apie šio pastato dabartį.